Nesusivokusieji vartotojai.

Šiandien susimąsčiau, kad aplink daug paprastų, statistinių žmonių. Kurie visiškai nieko nenuveikia, jie tik patys yra įsitikinę, kad labai daug nuveikia ir blabla. O jie daugiau nieko neveikia tik valgo, miega ir dar kartais šiaip kažką. JIE VARTOJA. Tiesiog vartoja ir nenori nieko matyt, nes jiem patinka vartoti. Visi mes vartojam. Nesvarbu ką ir kaip, bet vistiek mes esam vartotojai ir esam nuo kažko priklausomi.

Sėdėjau spektakly, kuris buvo geras. Man patiko. Tiesiog vieną akimirką verki kitą jau myži į kelnes kaip juokinga, bet nesakyk geras jausmas kai taip. Išeini iš kažkokios patalpos ir tau tiesiog euforija, nes aplink visi savi ir ta atmosera ir viskas. Taip nana. Lyg būtum parą nemiegojęs, bet tau vistiek taip nuostabu.

Paprasta. Bet kad net sunku suprast kai tau yra gerai ir gerąą. Nors šiaip visur ir visada taip yra. GAL. Bet tai suvokt yra sunku. Apskritai kažką suvokt sunku. Aš net nekalbu apie pačią suvokimo savoką.

Negi aš daug noriu. Aš noriu visai ne daug. Kartais noriu tiesiog tylos. Žinot. man patinka nueit prie upės atsisėst ir klausyt tik upės tekėjimo. Išmest visus pašalinius garsus esančius aplink mane. O jų tie daug. Kartais net mano kvėpavimas mane blaško.

Aš mėgstu tai kas neprimityvu. Žinau, abstraktu, bet galvokitės ką norit.

IR ŠIAIP. Aplink per daug viskas abstraktu. Daugelis kalbėdami net nieko nesugebėtų pasakyt apie save. Pasakytų tik tai, kad jis fainas, draugiškas, siekia savo tikslų, visiems žada gerą. Ir ką aš sužinoojau? NIEKO. Kiekvienas tai gali pasakyt apie save. Kodėl man viskas taip įdomu. Man įdomu kokią arbatą mėgsti, kokia spalva gražiausia, kas skaniau grietinė ar majonezas. Bet nieks man to nepasako, o vis  kažko klausinėt užpisa, nes daugelis atsakymų būna tiesiog atsakymai be jokio atsako. nu fe.

Norių žvaigždžių. Noriu bemiegių ilgų naktų su arbata savo terasoje.

Ne daug noriu.